Kartais man atrodo, kad tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus.

<…> kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišreikštą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais- tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą <...>

Klausyk, Tūla, o ką mudu būtume veikę apsivedę? Kaži ką... Ką ir visi. Palindę po apklotu, užgesinę žiburį ir pasiekę visų troškimų ribas. O gal būtume niekad nesikėlę iš lovos ir pasakoję vienas kitam savo sapnus ar nebūtas istorijas? Ar vartę ir vartę tą nuščiurusį reprodukcijų albumą?

<...> juk vos savaitę tetruko mūsų keistokas, nepaisant nieko, drovus, o vis dėlto be galo glaudus ryšys, aš jį juntu iki šiol... tokie ryšiai, matyt, negali visai nutrūkti.. Jie ne tik apraizgo, bet ir taip pakeičia, jog negali atsikratyti nei praeitim, nei esatim.